Jurgis Kunčinas. Džiaze ne tik merginos
1993 m. Nr. 11
Ričardas Gavelis. Vilniaus džiazas: romanas. – Vilnius: Vaga. – 1993. – 384 p.
Užverstas paskutinis naujausio Ričardo Gavelio romano „Vilniaus džiazas“ puslapis. Atvirai šnekant, jei ne pasižadėjimas parašyti recenziją, bučiau jo neįveikęs – palikęs drauge su Baknerio išnykimu – perėjimu į lygiagretų pasaulį. Nieko baisaus – nekaltą skaitytoją priblokšti darosi vis sunkiau, o man rodos, kad autorius nuosekliai to ir siekia: apstulbinti, pranokti, tyčia papiktinti, parodant, kas yra kas: Vilniaus firmamente drauge su Bakneriu švytintis herojus ir varganas, žemiškų rūpestėlių apsėstas bėdžius skaitytojas. Deja, ir šokiruoti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Romanas aiškiai orientuotas į tų laikų skaitytoją, kai viskas dar buvo griežčiausiai draudžiama – paslapčia vartomi „Playbojai“, „samizdato“ brošiūros, tyliai kuždama nauja informacija iš „Svobodos“. Ne man vienam kilo mintis, kad „Džiazas“ rašytas anksčiau už „Pokerį“, o gal net ir už „Jauno žmogaus memuarus“. Jei romanas būtų pasirodęs, tarkim, kokiais 1988 metais (pasitelkus net ne baknerišką vaizduotę, tai būtų buvę visiškai įmanoma!), jis būtų, ko gero, „sukrėtęs“ skaitančią (o ir neskaitančią!) publiką iki pamatų. Tačiau tai tik pavėluoti svarstymai – knygos turi savo likimus, romanas išėjo 1993-aisiais, kai jau nežinia kokia knyga būna išpirkta per kelias valandas. R. Gavelio „nelaimei“ romanas nespėjo pakliūti į dorovės komisijos akiratį – faktai liudija, kad bet koks draudimas (kaip, beje, ir sovietmečiui) yra geriausia reklama ir garantuotas prekybinis pasisekimas. Iš tikrųjų gaila, nes toji komisija tikrai būtų radusi prie ko prikibti. (Varge, varge, juk tai tiesiog nauja tema kūrybai!)
Iš visų trijų R. Gavelio romanų man labiausiai vykęs pasirodė „Jauno žmogaus memuarai“. Mažiausiai – „Vilniaus džiazas“. Kad ir ką sakytum, iki ausų paniręs i naujausios istorijos tirščius, aktyviai vertinantis kiekvieną reiškinį bei reiškinėlį, gebantis apibendrinti ir daryti „toli siekiančias išvadas“, autorius susikūrė gana tvirtą platformą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje ir tam tikra prasme liko be konkurencijos – gausiai rašančios moterys ir merginos tarsi ruošia šaltą literatūrinę užkandėlę, o R. Gavelis doroja kepsnius, gausiai apliedamas juos aukštos kokybės alkoholiu ir pikantiškais padažais. Be juokų: tikras gurmanas ir čia („Džiaze“) čepsės lūpomis. Toji sveikos konkurencijos stoka, mano manymu, kaip tik kliudo R. Gaveliui susikaupti prie kurios nors vienos sferos: kyla įspūdis, kad kiekvienam naujam kūrinyje jis trokšta išsakyti ir išrėkti viską, kas tuo metu guli… vos nepasakiau „ant širdies“. Tiksliau; kas tuo metu jį kankina. Ant širdies neguli niekas – problemos slegia analitinį protą.
Neseniai „Literatūroje ir mene“ skelbtame interviu „Interjerinio romano pėdomis“ R. Gavelis prisipažįsta R. Daugirdui: „Nejutau jokio noro pranokti save patį. Juo labiau ką nors kitą. ^ita mano knyga galbūt artimiausia J. Kortasaro (Ch. Cortazar) kredo: „Pasakoti pačiam įdomias istorijas savo bičiuliams“. Intencija nepeiktina, tik man truputėlį gaila tų bičiulių ir jų angeliškos kantrybės. Nors kas žino: vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojas (klausytojas) atrastų čia „daug naujo ir naudingo“. Tik ar ne verčiau būtų skaityti patį Cortazarą, Vonnegutą, luktelėti, kol P. Gasiulis baigs versti „Ulisą“?
Itin menkas skaitytojas pasijunta prieš pagrindinius visų trijų romanų herojus – į gyvenimo verpetus įsuktą komjaunimo lyderį, supermeną Vargalį ir jaunąjį genijų Tomą Kelertą. Visi jie galėtų būti lietuviškojo modernaus epo herojais – besigrumiantys su visu pasauliu iškart, lytiškai be galo potencialūs bei išradingi, intelektu pranokstantys artimą ir netgi paralelinę aplinką, turintys savo tvirtą nuomonę apie viską – pradedant virtuve, asmens higiena ir Rytų filosofija, baigiant kosmologija ir anapiliais… Niekas jų kolei kas neįstengtų pranokti mūsų skurdžioje literatūroje – net V. Rožuko „fenomenai“ prieš R. Gavelio vyrus atrodo infantiliškai graudžiai. Tiesa, herojai irgi blaškosi, geria, medituoja, neranda vietos, tačiau viskas kaipmat stojasi į savo vietas – jie vėl lyderiai, įsčių siaubūnai, teorijų kūrėjai ir didūs praktikai. Tokių žmonių Lietuvai, aišku, irgi labai reikia. Su ta pačia Lietuva visų herojų santykiai taip pat sudėtingi – jie ją, suprantama, myli, bet podraug ir niekina, savaip nekenčia. Čia, atrodo, turi reikšmės intelektualioji nuostata – kuo labiau tyčiosies iš savųjų, kuo labiau barstysi jų žaizdas druska, tuo labiau viskas išeis į sveikatą. Galima butų su tuo netgi sutikti, jei patys herojai būtų bent kiek nuoseklesni ir žmogiškesni. Neretai jie visi primena supermenus ir robotus.
Vis dėlto šimtinė Baknerio skyrelių (?) man paliko bene maloniausią įspūdį visoje knygoje. Nors literatūroje galima rasti tiek ir tiek Baknerio giminaičių, jis vis dėlto yra tikras vilnietis, trykštantis išmone, humoru, daug įdomesnis už Tomą Kelertą ir jo trilypes merginas ar savam mėšle besikapstančius Justą Pirkelį, Papą Doką, „nestandartinius“ saugumiečius, primityvokai sušaržuotus karinės katedros karininkus, o ir visus likusius. Kartais jis, tiesa, panašus į Karlsoną ar net Senį Chotabyčių, bet Bakneris vis tiek lieka simpatiškiausia figūra visame šio romano džiaze. Be jo melodija kaipmat išsikvėptų – Baknerio saksofonas gelbsti jam jau i išlėkus į Eldoradą, tą paralelinį pasaulį. Taigi džiaze ne tik merginas. Merginos irgi ne pirštu darytos: ilgakojės, fatališkos, be galo smalsios, tokių ir šiandien sutiksi Gedimino prospekte, jų vis daugiau ir daugiau. Žemiškesnės nebent Jolanta ir bufetininkė Raimonda, – ir tokių esama Vilniuje.
Fiziologija ir erotika, ilgai draustos tarybiniam žmogui sritys, „Vilniaus džiaze“ nei šokiruoja, nei erzina. R. Gavelis pasiekęs tokį rašymo lygį, kad sugeba nesuvulgarinti net pačių intymiausių scenų, nors mėgavimasis tuo irgi juntamas. Spontaniškas geismas neretai virsta meilės pratybomis arba sureikšminamas iki mistikos. Telepatija taip pat dera – esant kritinei situacijai, smagu pasikalbėti su bendraminčiu užatlantėje ar psichiatrinėje ligoninėje. Džiazuoti nepasirengus| skaitytoją tik iš pradžių glumino stalgūs perėjimai, šuoliai nuo vienos temos prie kitos – tikram džiaze tai įprastas dalykas – vieną srautą natūraliai užgožia kitas, vienam žalia šviesa, kitą sustabdo raudona.
Ko neatimsi iš R. Gavelio, to neatimsi: sovietinę sistemą jis palieka ar impulsyviai mitingiškai. Tai svarbu: milžinišką puvinį jis skrodžia kaip patyręs chirurgas pananatomas – pūliai trykšta, aptaškydami patį dangų. Šis skrodimas labiausiai įtikina, bet jei jau vytis laiką, tai šiandien reikėtų kalbėti apie mutacijas, pumpuravimą ir ataugančias tarsi mirusių driežų uodegas. Bet tai nei patarimas, nei priekaištas. Kaip ir visos šios mano pastabos. Pražuvus cenzūrai, atmirus daugeliui (ne visiems!) tabu, daugelis paprasčiausiai nutilo, užsisklendė, buvo pasigirdę balsų, kad viskam reikia labai didelio nuotolio. R Gavelis priešingai – vieną po kito trinktelėjo akmenis į Vilniaus daržą: itin garsiai pokštelėjo „Pokeris“, daug tykiau dunkstelėjo „Džiazas“, o man (ir ne tik man) geriausiai patikęs „Memuarai“ – visuotinės šlovės taip ir nesulaukė. Dėsniai, deja, negailestingi: aktualus romanas turi pasirodyti aktualiu metu . „Džiazas“ bene geriausiai tai įrodo. Arba kūrinys privalo paimti visą savo laiką, tuomet jau niekas nebaisu. „Džiazas“, deja, nepakilo, virto gan proginiu, kad ir įdomiu grojimu.
Dar lieka Vilnius, kurio falą iš „Pokerio“, taip ilgai minėjo užjūrio ir savieji kritikai. Tikra tiesa „Pokeryje“ ir Vilnius buvo kur kas organiškesnis, dvesuojantis savo kvapu į sprandą, beviltiškas, o drauge ir grėsmingas. „Džiaze“ Vilniaus kaip ir nebelieka, jis prisimenamas susigriebus, kad grojamas vis dėlto Vilniaus, o ne Čikagos ar Druskininkų džiazas. Čia jis tik topologinis (ar topografinis?) protezas. Kartkartėm suvasnojantys savo sparnais juodvarniai nei kraupūs, nei grėsmingi. Tiesiog varnai, nors prieš kelerius metus Vilniuje grėsmę kėlė ne varnai, o debesys iš sąvartynų suskridusių varnų. Pamenat, jas net bandė šaudyti?
„Vilniaus džiazas“ baigiasi kolektyvine meile, gerokai mistifikuota, bet besiskiriančia nuo elementaraus grupinio sekso. R. Daugirdas savo straipsnyje („Literatūra ir menas“, š. m. rugpjūčio 21) užsimena apie komunistų numylėtą kolektyvo kultą, bet autorius čia pat kietai atremia: „Komunistai čia niekuo dėti. Veikiau pirmieji, ankstyvieji krikščionys – kai dar nebuvo Bažnyčios kaip institucijos. <.. .> Tai pasąmoninis personažų noras būti kartu“. Tuo tarpu socialusis kritikas V. Kukulas gailauja, kad „paskelbdamas meilės doktriną“ Tomas susinaikina kaip kūrybingas žmogus. O galop, tirpdami vieni kituose, susinaikina „bakneriadoje“ ir visi „didžiosios bendrijos“ nariai“.
Skaitytojui leista abejoti viskuo: ir Tomo Kelerto genialumu, ir pirmųjų krikščionių įvaizdžiu. Bet čia jau jo. skaitytojo, problema.
Kaip ir „Pokerį“, „Džiazą“ redagavo pats Ričardas Gavelis, ir jo garbei reikia pasakyti, kad, be apstokų korektūros klaidų, didelių liapsusų nėra. Žinoma, kalbos puristai ir akademiški linksnių vartotojai rastų prie ko prikibti. Įdomu kas kita. V. Kelertienė kartą jau pareiškė, o R. Gavelis noriai sutiko, kad jis esą sukūręs „savą kalbą“ Kad ir geranoriškai stengiausi pastebėti jos želmenis, nepavyko. Išvargta kalba. Nieko neprikiši, bet išvargta.
Bet! Abarabum tarapapum! Desperatai daro keletą feisų, suranda išgerto alkoholio bedede, bet laifės nepameta, gyvuoja ir toliau. Ir „Džiazas“, man rodos, taps tik eiliniu etapu pačiam R. Gaveliui, tai begal natūralu.